1944 m. vasarą sugrįžę rusų okupantai nedelsiant paskelbė mobilizaciją. Tai buvo dalis jų plano, kaip greičiau palaužti pavergtų tautų pasipriešinimą. Kitataučius naujokus varė į pirmas fronto linijas, o už jų slinko milijoninė NKVD'istų armija, kuri bėgančius iš Raudonosios armijos, šaudydavo. Taip buvo sušaudytas ir mūsų artimiausias kaimynas Juozas Anusevičius, o šeima nesužinojo jo kapo.

Nevisi vyrai pakluso mobilizacijai - nenorėjo savo galvų beprasmiškai guldyti už naujo okupanto interesus, tad jų sutramdymui tuoj pat buvo organizuojami „Istrebitelnyje otriady" (naikintojų būriai). Sovietai tikėjosi pasipriešinimo vergijai, tad užėmę tik pusė Lietuvos - 1944 m. liepos 24 d. pradėjo organizuoti tuos būrius. Okupantai tikėjosi greitai susitvarkyti su nepaklusniaisiais, tat ir tų būrių lietuvišku pavadinimu nepasirūpino. Žmonės juos pradėjo vadinti: istrebitelias, stribitelias, stribokais, stribais, skriabais. Didžiąją jų daugumą sudarė bedvasiai kaimo tamsuoliai. Kriminaliniai nusikaltėliai ir buvę uždraustos komunistų partijos nariai jų tarpe buvo ypatingai vertinami, nes jie neapkentė buvusios valdžios. Aktyvesni iš jų būdavo apiforminami „mokesčių inspektoriais" ar kitokiais tarnautojais ir gaudavo algą, o likusiems: šautuvą į rankas, neribotos teisės, kiek prisiplėši - tiek tavo. Jų žygdarbius liaudis įamžino dainose:

Ukmergės stribukai

Nieko neišmano

Degtukų dėžutėj

Ieško partizano.

Laikrodukas eina

tiku, tiku, tiku

Jis labai patiko

Durnam bolševikui.

...Jūs geriat brolių kraują,

Lietuvių  nekaltų.

Prisigrobėt jūs turtų

iš  ūkių išvežtų...

Bijodami partizanų, savo šeimas jie susivežė į miestelius. Iš pradžių labai vargingai gyveno - viename būste (name) po kelias šeimas. Prisimenu vaizdą, matytą per progimnazijos langą: kitapus gatvės saulės atokaitoje, ant laiptų sėdi dvi moterys ir viena kitai utėliauja galvas. Žmonės, turėję geresnius namus, buvo tremiami į Sibirą. Iš Daugų miestelio buvo ištremta: Balkų, Petružių, Smolenskų ir kitos šeimos. Tremiama Balkutė, užbėgusi į kambarį, į grindis daužė lėkštes. Tą stebėjęs rusų kareivis, verkė. Ištremtų kaimiečių geresnius namus ardė ir statėsi miesteliuose.

Tik 1945 m. spalį buvo sugalvotas pavadinimas „liaudies gynėjai". Bet daugumai Lietuvos gyventojų jie ir liko stribais, o algas jiems pradėjo mokėti net 1947 metais.

Šiuo metu tų miestelių dalis gyventojų - buvusių stribų palikuonys.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) vykdant „Atminimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams, testinę 2003-2008 m. programą" yra numatęs paminklais įamžinti visas buvusias 9-ias partizanų apygardas. 8-ioms apygardoms paminklai pastatyti. Liko neįamžinta tik buvusi pati kovingiausia Lietuvoje Dainavos apygarda. Buvo numatyta paminklą statyti Simne, kur netoliese - Kalniškės miške vyko pats didžiausias partizanų mūšis su okupacine kariuomene. Simno miestelio bendruomenė nesutiko. Jie pasistatė gražų, prasmingą paminklą „Laukianti motina". Jame pavaizduota moteris, pridėjusi delną prie kaktos, žiūrinti į kelią, laukianti sugrįžtančio sūnaus. Tai stribų motinos, pavakariais laukdavo, ar grįš iš kaimo sūnus, ar prisiplėšęs ką nors parneš?

Partizanų  motinos, norėdamos pamatyti savo brangų sūnų, nežiūrėdavo į kelią, o eidavo pas gimines ir ten, neužmigdamos naktį, laukdavo kol išgirs beldimą į langą. Iš vergijos grįžtančių  sūnų taip pat jos nelaukdavo, žiūrėdamos į kelią, nes dažniausiai jos pačios buvo ištremtos ir nežinojo, po kiek metų sūnų pamatys.

Alytaus Miesto sode buvo pastatyta skulptūra vaizduojanti motiną tremtinę, ant rankų laikančią mažą karstelį su nuo bado ir šalčio mirusiu kūdikiu. Nežinomi vandalai ją sudaužė!

Po Simno buvo nutarta statyti paminklą Dainavos apygardai Dauguose, Turgaus (Komjaunimo) aikštėje, kur šalia išvietės buvo niekinami žuvusių partizanų kūnai. Sovietmetį viduryje aikštės puikavosi akmuo su užrašu: „Čia bus pastatytas paminklas žuvusiems už Tarybų valdžią Lietuvoje" (koks cinizmas!).

Dabar daugiškiai „kratosi" paminklo Dainavos apygardai. Aikštę, kur buvo niekinami žuvusieji partizanai, ketinama pavadinti 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Vlado Mirono vardu.

Prieš  70 m. aikštė tarp Šaulių namų ir bažnyčios, kurioje kun. Vladas Mironas laikydavo šv. Mišias, buvo vadinama Mirono vardu. Viduryje aikštės stovėjo aukštas stiebas, į kurį valstybinių švenčių metu buvo keliama Trispalvė ir vykdavo švenčių minėjimai. Dabar ta aikštė apsodinta liepomis. Alytaus rajono savivaldybės atsirašinėtojai rašo: „Manome, kad yra netikslinga statyti du paminklus netoli vienas kito, be to tam reikėtų ir papildomų lėšų." Jie dar kartą nesuprato, kas įamžinta Daugų kapinėse ir ką riekia įamžinti paminkle Dainavos apygardai. Kapinėse įamžinti vardai žuvusių Daugų seniūnijos partizanų (Dainavos apygarda apėmė kelias dešimtis seniūnijų). Dainavos apygardos paminkle galėtų būti paminėti nebent apygardos vadai. O lėšas skirtų valstybė per LGGRTC.

Vytautas Mačionis, Vilnius