Nedidelėje Lietuvoje gyventojai susiduria su dideliais finansinės situacijos skirtumais. Vidutinis darbo užmokestis atskirose savivaldybėse skiriasi daugiau nei 700 Lt, senatvės pensija – beveik 200 Lt, o komunalinių paslaugų tarifai – net kelis kartus. Tokias tendencijas atskleidė „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto antrus metus iš eilės atliktos lyginamosios savivaldybių analizės rezultatai.

„Naujausi duomenys rodo, jog finansinė atskirtis tarp savivaldybių per vienerius metus dar labiau išaugo. Tai nulėmė ne tik natūralus centralizacijos procesas, kuris pastebimas ir kitose pasaulio šalyse. Ne mažiau svarbi priežastis – ekonomikos ciklų dinamika. Atsigavimo bangą pirmieji pajuto didmiesčių savivaldybių gyventojai, tačiau jai dar nespėjus nusiristi iki kitų rajonų, ekonomikos augimas vėl pradėjo lėtėti“, – komentuoja „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.

Darbo užmokestis viršijo vidutinį šešiose savivaldybėse

Didžiausią vidutinį atlyginimą Statistikos departamentas fiksuoja tose savivaldybėse, kuriose gyvena daugiausia aukštos kvalifikacijos darbuotojų bei įsikūrę Lietuvos verslo gigantai. 2011 m. III ketvirtį vidutinis Lietuvos gyventojų darbo užmokestis atskaičius mokesčius siekė 1645 Lt per mėnesį. Daugiau už šalies vidurkį uždirbo ne tik Vilniaus (1880 Lt), bet ir Klaipėdos miesto, Visagino, Mažeikių rajono, Jonavos rajono bei Elektrėnų savivaldybių gyventojai.

„Šiuose miestuose įsikūrę specifiniai, visos šalies ūkiui reikšmingi objektai – jūrų uostas, atominė ir Lietuvos elektrinės, naftos perdirbimo, chemijos produktų gamyklos. Tad nieko keisto, jog daugelis šių savivaldybių darbo užmokesčio „varžybose“ pirmauja jau ne pirmą dešimtmetį.

Stambių pramonės objektų svarbą savivaldybės gyventojų gerovei įrodė Elektrėnai – 2011 m. I ketvirtį, sustabdžius Ignalinos atominės elektrinės darbą, Elektrėnuose pirmąsyk darbo užmokestis viršijo šalies vidurkį“, – teigė „Swedbank“ Asmeninių finansų vadovė Lietuvoje.

Mažiausiai gyventojai uždirba tose savivaldybėse, kuriose veikia mažiau įmonių, o darbo jėga mažai konkurencinga. Net 1200 Lt „į rankas“ nesiekia vidutinis darbo užmokestis Šalčininkų rajono savivaldybėje (1163 Lt). Nedideli atlyginimai išliko ir Kalvarijos (1250 Lt) bei Kretingos (1260 Lt) rajonų savivaldybėse.

Atlyginimų žirklės regionuose išaugo

Nors vidutinis darbo užmokestis šalyje per metus iki 2011 m. III ketv. išaugo 1,5 proc., tuo pačiu metu pagilėjo ir regioninė atskirtis. Atotrūkis tarp didžiausią ir mažiausią vidutinį atlygį gaunančių vilniečių ir Šalčininkų rajono gyventojų padidėjo nuo 663 iki 716 Lt.

„Didelius skirtumus tarp didžiųjų miestų ir jų rajonų savivaldybių labiausiai lemia tai, jog ekonominė veikla sukoncentruota didmiesčių teritorijose. Tuo tarpu rajonų savivaldybėse ekonominė veikla išvystyta gerokai mažiau, todėl jos priimtinesnės kaip gyvenamoji vieta“, – pastebi O. Bložienė.

Vidutinis atlyginimas per metus augo 38 savivaldybėse. Didžiausias pokytis buvo užfiksuotas Jonavos savivaldybėje (per 18 proc.), o pastebimiausias mažėjimas - Birštono ir Pagėgių savivaldybėse (daugiau nei 5 proc.).

Anot „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės, augantis atlyginimų skirtumas savivaldybėse kol kas neleidžia tikėtis tolygesnio šalies ekonominio augimo: „Mažėjanti regionų atskirtis užtikrintų tolygesnę gyvenimo kokybę, taip pat galėtų tapti paskata gyventojams migruoti ne į užsienį, o šalies viduje“.

Ne visos savivaldybės, kuriose atlyginimai didžiausi, pirmauja ir pagal senatvės pensijų dydį. Nuo solidžiausias pensijas gaunančių didžiųjų miestų senjorų beveik neatsilieka ir ankstesnių pramonės centrų – Alytaus ir Šiaurės Lietuvos regiono miestų (Pakruojo, Pasvalio) – gyventojai.

Kaip ir 2010 metais, mažiausios vidutinės senatvės pensijos liko Šilalės, Pagėgių, Šalčininkų, Skuodo ir Kelmės rajonuose. Būtent šios savivaldybės savo teritorijose turi didžiausią kaimiškų vietovių dalį.

Sėkmingiausia kova su nedarbu – pajūryje

Nors vidutinis darbo užmokestis augo ne visuose regionuose, registruotų bedarbių skaičius pernai mažėjo visoje šalyje. Didžiausias nedarbo sumažėjimas užfiksuotas Klaipėdos apskrityje. Šilalės rajono savivaldybėje per metus bedarbių sumažėjo 44 proc., Klaipėdos mieste – 39 proc., o Palangoje – beveik 36 proc. Blogiausioje padėtyje atsidūrė Zarasų, Anykščių ir Ignalinos rajonų savivaldybės. Jose registruotų bedarbių skaičius tirpo lėčiausiai, o nedirbančiųjų dalis išliko didžiausia.

„Teigiamus pokyčius pajūrio savivaldybėse galima sieti su sėkminga jūrų uosto veikla. Dar viena užimtumo augimo priežastis – individualios gyventojų pastangos ir pamažu didėjantis verslumas. Palygintus su 2010 m., pajūryje išduota gerokai daugiau verslo liudijimų. Tuo tarpu Rytų Lietuvos savivaldybėse nedarbo situacija sudėtingesnė dėl čia vyraujančios vyresnio amžiaus darbo jėgos. Įtakos turėjo ir atominės elektrinės uždarymas, sumažinęs ūkio subjektų ir jų personalo skaičių“, – aiškino O. Bložienė.

Daugelyje savivaldybių mažėjo ir nedarbo išmoką gaunanti registruotų bedarbių dalis. Išimtis – tik Birštono, Raseinių ir Pagėgių savivaldybės.

Šildymo kainos skiriasi dvigubai

Lėtai augant atlyginimams ir mažėjant nedarbui, daugeliui gyventojų itin jautriu klausimu tampa komunalinių paslaugų kainos. Tiesa, šios paslaugos vienų savivaldybių gyventojų pinigines paplonina net keliskart daugiau nei gyvenančių kituose regionuose. Tuo metu, kai maisto, buities ir kitų prekių kainų skirtumai skirtingose savivaldybėse neryškūs, komunalinės paslaugos išsiskiria tarifų įvairove.

Šilumos tarifai Lietuvoje š.m. sausį svyravo nuo 18,22 ct/kWh iki 36,14 ct/kWh. Pigiausiai būstų šildymas kainavo Elektrėnų, Tauragės ir Ignalinos rajonų savivaldybėse. Daugiausiai mokėjo Vilniaus rajono, Neringos ir Prienų rajono gyventojai.

Absoliučia suma labiausiai ši paslauga per metus pabrango keturių didmiesčių ir kelių rajoninių savivaldybių gyventojams. Šildymo kaina daugiau nei 6 centais už kWh šoktelėjo Vilniuje, daugiau nei 5 centais – Kauno mieste ir rajone, Klaipėdos mieste ir rajone, taip pat Šiaulių mieste, Visagino ir Jurbarko savivaldybėse. Nuo š.m. vasario 1 d. tarifai didžiuosiuose miestuose dar šiek tiek padidės.

O. Bložienė išskiria bent keturis veiksnius, kurie lemia tokius tarifų skirtumus: „Pirmiausia tokie skirtumai priklauso nuo naudojamų energetinių išteklių rūšies – jų kaina sudaro net iki 70 proc. galutinio tarifo. Skirtingai nei išteklių kaina, kita svarbi sudedamoji dalis – amortizacinės išlaidos – gali būti reguliuojama. Įtakos tarifams dėl masto ekonomijos taip pat turi tiekėjo įmonės dydis. Ne mažiau svarbūs ir tiekėjų finansiniai įsipareigojimai – jų naštą galima proporcingai pasidalinti su vartotojais arba perkelti vien ant pastarųjų pečių“.

Brangiausios paslaugos – Neringoje, Prienuose ir Skuode

Už šaltą vandenį mažiausiai moka Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai (4,37 Lt/kub. m), o daugiausiai - gyvenantys Neringoje, Pagėgiuose ir Šiaulių rajono savivaldybėse (atitinkamai – 11,07, 10,7 ir 10,9 Lt/ kub. m).

Karštas vanduo, nevertinant subsidijų, teikiamų galutinei kainai mažinti, brangiausiai kainuoja Neringos gyventojams (31.33 Lt/kub. m), pigiausiai – elektrėniškiams ir panevėžiečiams (mažiau nei 17 Lt/kub. m). Per 2011 m. karšto vandens tarifai augo 45 savivaldybėse. Labiausiai kainų šuolį pajuto Skuodo, Jonavos ir Jurbarko rajonų gyventojai – šiose savivaldybėse tarifai šoktelėjo ketvirtadaliu.

„Elektra ir dujos Lietuvoje tiekiamos centralizuotai, tad jų kainos vartotojams visoje Lietuvoje nesiskiria. Tačiau sudėjus šilumos, karšto bei šalto vandens tarifus, brangiausiai šių paslaugų paketas kainuoja Neringos, Prienų ir Skuodo rajonų savivaldybių gyventojams. Vis dėlto galutinę sąskaitą už suteiktas paslaugas lemia ne tik tarifai, bet ir suvartojimas. Siekiant sumažinti sąskaitas už komunalines paslaugas, reikalinga sprendimų visuma – šilumos izoliacijos didinimas, taupus išteklių vartojimas, atsakingas sistemų eksploatavimas“, - pažymi „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė.

Odeta Bložienė

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje