Žuvinto ežere sparnuočių dabar, viduržiemį, labai nedaug. Vandens paukščiai išskridę, o iš pašalių užskridusiai javinei lingei, strazdams, šarkoms ar varnai nelabai yra ką veikti ledo, sniego ir tik tyliai šnarančių nendrynų apsuptyje. Betgi yra viena ežero sparnuočių rūšis, bene labiausiai ištikima ežero nendrynams, nepaliekanti jų ištisus metus ir labai įdomi - ūsuotoji zylė.

Reikia tik ramiai tyliai ir pastovėti Žuvinto ežero gamtiniame take, kertančiame  platų pakrantės nendryną, ir greičiausiai išgirsi  gan skardų lyg varpelis dažnai kartojamą "tvink, tvink". Toks balsas pasigirsta tai vienoje nendryno vietoje, tai kitoje. Taip susišaukia nendryne nardantis keleto paukščių būrelis. Ūsuotosios zylės yra bendruomeniniai paukščiai, gyvena šeimynomis ar keliolikos paukščių būreliais todėl balsas labai padeda nepasimesti nendrių tankmėje.

Jei pavyks pamatyti tą zylę būsi tikrai nustebintas. Bent jau pirmąkart pamačius, niekaip neatsikratai minties, jog tai ne atogrąžų paukštis: patinėlio ryškiai geltonas snapas, melsva galva ir rudas kūnas, dryžiais išmarginti sparnai. Bet labiausiai krinta į akis platūs juodi ūsai, kaip lenkų bajoro. Patelės apdaras kaip lapės - pilkai rudas. Kaip lapės, jos turi ilgą ir gražią uodegą. Tik skirtingai nuo ano žvėrelio, uodega atrodo kažkaip keistai prie pasipūtusio kaip pūkų kamuoliukas trumpasparnio paukščio kūno.

Ilgiau stebėti ūsuotųjų zylių tikrai nepavyks. Nors jos ir nebaigščios, bet labai užsiėmę. Žiemą beveik be perstojo aukštyn žemyn karstosi nendrėmis, lukštena sėklukes iš nendrių šluotelių arba pasirenka ir kitų augalų sėklų, neretai nuo nukritusių ant ledo. Toks jų žiemos maistas.

Bet jei spaudžia šalčiai ar ūkanotomis dienomis, ūsuotosios zylės gali būti ir labai tylios. Tada neretai keletas zylių, sulindę į švendryno ar nendrių tankmę sutūpia viena šalia kitos, susiglaudžia šonais ir šildosi. Taip draugiškai jos ir praleidžia ilgą žiemos naktį. Visai ne kaip kitos peštukės zylių rūšys. Beje, ūsuotosios zylės su kitomis zylėmis lyginti ir netinka. Nes jos tarpusavyje visiškai negiminingos.

Žuvinte ūsuotųjų zylių yra bene gausiausiai šalyje. Vasarą peri keliasdešimt porų. Čia jos pirmąkart Lietuvoje aptiktos Tado Ivanausko 1925 metais. Iki paskutiniųjų dešimtmečių tai buvo ypač retas paukštis, bet matyt dėl klimato šiltėjimo, jų mūsų krašte randasi vis daugiau.

Gaila, bet šaltomis žiemomis tie egzotiški paukšteliai pas mus sunkiai išgyvena. Ypač jei užsitęsia lijundros, nendrynai apsidengia ledo sluoksniu įšaldydami visas dar likusias sėklas. Bet ši žiema zylėms nebuvo atšiauri. O dabar, dienai ilgėjant ir šalčiai atrodo nebe tokie baisūs.

Žuvinto biosferos rezervato informacija