Jurgio Kunčino, literatūros gerbėjai, rašytojo draugai penktadienį buvo susirinkę į jo vardo viešąją biblioteką Alytuje. 65-eri - tiek metų butų sukakę Jurgiui sausio 13-ąją. Oficialioje renginio programoje „Šalis ta Alytus vadinas“ dalyvavo Šv. Benedikto gimnazijos teatro studijos jaunimas ir Alytaus miesto teatro aktoriai, literatūrologas, būsimas kunčinologas Remigijus Jakulevičius, kuriam susitikimo su gyva Lietuvos literatūros legenda likimas neskyrė. Jurgis išėjo 2002-ųjų gruodžio 13 d., būdamas 55-erių.

J. Kunčino atminimą savo apsilankymu pagerbė ji klasės draugai, miesto vadovai, kompozitorius bei atlikėjas Alvydas Jegelevičius. Jis prisiminė, kad jis su Jurgiu buvo pažįstamas dar Alytuje, kur abu vaikystę praleido Kurorto gatvelėse. Po to, apie 1981 - 1983 m., pažintis atgimė Vilniuje - susitikimuose rašytojų sąjungoje, kavinėse - tuomet Alvydas pagal J. Kunčino tekstus parašė dainas „Eik, vaike, eik“, „Vaikystės šviesa“. Pasak Alvydo, Jurgis buvo vienas pirmųjų, kuris paragino rašyti tekstus - ne dainoms, o savo autorinius - eiles, prozą. A. Jegelevičiaus manymu, Kunčinas buvo tikras, drąsus kūrėjas, kuris, būdamas poetas, sugebėjo profesionaliai ir originaliai save realizuoti ir prozoje.

Alytaus J. Kunčino viešosios bibliotekos darbuotojos Leokadijos Sušinskaitės parengtame rašytojo pristatyme buvo minėta, kad Jurgis buvo vienas tarp kelių produktyvumu aiškiai išsiskyrusių lietuvių rašytojų, kurie duoną pelnyti mėgino kūryba, bet nesusidėjo su administracijomis ar partijomis. Ilgus metus „tildytas ir
užguitas“, laisvę atgavusiame krašte J. Kunčinas buvo išskirtinis kultūrinio bei viešojo gyvenimo judintojas ir dalyvis, atvirai rodęs visas Lietuvos gyvenimo puses.

„Save vadinu gyvenimo stebėtoju, amžininku“ – teigė rašytojas, kurį dabar drąsiai galime vadinti dar ir to gyvenimo, kasdienybės metraštininku... Jei aš turėčiau tik šiuos du pasirinkimus, be abejo, rinkčiausi gyvenimą, ne kūrybą. Gyvenimas yra autentiškesnis už kūrybą“ – yra prisipažinęs rašytojas. Tiesa, Jurgis turėjo ir daugiau pasirinkimų - draugus. Jie vėl buvo su savo Kunčinu, tiesa, ne „gyvai“, o bibliotekoje įkurtame rašytojo atminimo renginyje - tarp jų - Algirdas Mainelis, Algirdas Judickas, Vytautas V. Stanionis, Benas Jenčius buvo atsinešęs netgi privatų Jurgio rašytos korespondencijos archyvėlį.

„Taip jau istoriškai susiklostė, kad mane, devynmetę, į Alytų, į  vieną iš Petkevičiaus gatvėje jau pradėjusių dygti blokinių „dėžučių“ iš Irkutsko atvežė net  trimis metais vėliau, nei  tuometiniame „Komunistiniame rytojuje“ buvo išspausdinti pirmieji, dar, tiesa,  gan „šleivoki“ Vilniaus universiteto studento Jurgio Kunčino eilėraščiai“, - prisiminimais dalijosi renginio sumanytoja, bibliotekos šeimininkė Giedrė Bulgakovienė. Ji pasidžiaugė ne tik augančia „kunčinizmo“ dvasia ir padėkojo jai talkinantiems - savo kolegėms Daivai Ivoškienei, Ilonai Krupavičienei ir Vitalijai Pankienei, parengusioms parodą bei V. V. Stanioniui ir Tamarai Markevičienei už archyvo nuotraukas.

Jurgio 65-ojo gimtadienio dieną jo vardo bibliotekoje Alytuje svečių prisirinko pilna salė. Norom nenorom tai privertė pagalvoti, kad rašytojo atminimo renginys jau išaugo kamerinius drabužėlius, o artėjant 70-mečiui, matyt, kelsis į didesnes, nekamerines erdves. Nereiks laukt net apvalaus jubiliejaus - jau sausio mėnesio pabaigoje Alytaus miesto teatre - Loretos Liausaitės spektaklio „Tūla“ J. Kunčino knygos motyvais premjera.

Šalis ta – Alytus vadinas...
Ir dar ilgai vadinsis, aš manau.
Jei šitaip parašiau, taigi, vadinas,
Ir aš čia, man atrodo, gyvenau...
Yra, yra šalis...Yra!!!

Jurgis Kunčinas