Nors pradžioje blynų kepti ir neplanavome, tačiau krosnis nebūtų tikra krosnis, jeigu nebūtų galima išmėginti jos kaitrumo. Konstantino pasiūlymas čia pat ir buvo įgyvendintas. Bedirbdami praeiviams paskleidėme žinią, kad sekmadienį būtinai ateitų paragauti krosnyje keptų blynų. Susirinko nemažai žmonių. Dalytasi ne tik blynais, bet ir gera nuotaika bei nuoširdžiomis šypsenomis, kurios dar ilgai neblėso visų vienaip ar kitaip prisidėjusių prie šio projekto veiduose.

Daugų miestelis Alytaus rajone buvo viena iš tokių vietų, kur turbūt netikėjo, kad ledo skulptūros – realybė, kad tai galėtų įvykti šalia jų. Grupė entuziastų nutarė pademonstruoti, kad ir be didelių investicijų, šiek tiek „pasukus galvą“, miestelyje, kuris gyvas vasarą, tačiau gerokai apsnūdęs žiemą, galima sukurti patrauklią atrakciją ir nedidelę šventę.

Viskas prasidėjo nuo idėjos, kuri subūrė bendruomenę. Krosnis, kaip viena iš ugniavietės, židinio atmainų, visais laikais buvo tas centras, apie kurį būriuodavosi žmonės. „Įtaisydami“ krosnį pačioje Daugų miestelio širdyje pabandėme sukurti tą centrą, kuris galėtų sutraukti žmones, bendruomenę į vieną vienetą, ir pajusti tą kadaise pirmykštės ugniavietės kurtą bendrumo dvasią, dirbdami kartu su visais, norinčiais prisidėti prie šio projekto.

Malonu, kad miestelio seniūnija sutiko surizikuoti ir leisti mums pradėti vykdyti sumanymą. Tam pritarė ir geranoriškai be jokio atlygio sutiko paaukoti savo laiką ir jėgas vieno iš organizatorių daugiškio skulptoriaus Roberto Ožalinsko bendramoksliai ir kolegos skulptoriai iš Vilniaus Konstantinas Navasaitis ir Andrius Salys.  Sunkvežimį ledui vežti paskolino vietinė įmonė.

Visą ledą, dėl kurio  gerokai nuseko kūdra, paaukojo Daugų gyventojas. Prie projekto vienaip ar kitaip savo darbu prisidėjo dar bent 30 daugiškių ir septynių tonų ledo krosnis iškilo pačiame miestelio centre. Ledo pjovimas ir krosnies mūrijimas bei apdaila truko dvi su puse dienos ir pusę nakties. Svarbiausia šiame projekte ne pati krosnis ir ne tai, kada ji ištirps ar sugrius. Svarbiausia, kad bendruomenė geba susiburti ir vienas kitą užkrėsti bei dalintis gera nuotaika.

Neformalus kultūros klubas „Kitaip“